Kalbėti šalies, kurioje gyveni, kalba yra svarbu, nes taip parodai pagarbą…
2021 m. lapkričio 24d. Sofijos Kovalevskajos progimnazijoje vyko Vilniaus miesto tautinių bendrijų mokyklų lietuvių kalbos mokytojų metodinė konferencija „Kaip prakalbinti kitatautį? Strategijų ir metodų beieškant “, kurią inicijavo direktorės pavaduotoja ugdymui Vilma Mikalajūnienė. Konferencijos tikslas – vadovaujantis Geros mokyklos koncepcija, skatinti glaudesnį tautinių bendrijų lietuvių kalbos mokytojų bei ugdymo įstaigų bendradarbiavimą ir profesinę sklaidą.
Konferencijoje dalyvavo ir pranešimus skaitė Vilniaus ,, Ateities“, Liepkalnio, Levo Karsavino mokyklų, Jono Pauliaus II ir Sofijos Kovalevskajos
progimnazijų, Juzefo Ignacijaus Kraševskio , Sofijos Kovalevskajos ir ,, Žaros“ gimnazijų lietuvių kalbos mokytojai, savo įžvalgomis apie kitataučių ugdymą pasidalijo Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto dekanė Vaiva Juškienė, Sofijos Kovalevskajos progimnazijos tėvų komiteto atstovė Jevgenija Ševcova. Dalyvius pasveikino progimnazijos direktorė Galina Kirilova, tautinių šokių ansamblis ,,Serbenta“, vadovaujamas lietuvių kalbos mokytojos Dalios Rodžianskienės, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Bendrojo ugdymo skyriaus
vyriausiasis specialistas Marius Labanauskas.
Konferencijos dalyviai ne tik kėlė gilėjančias kitataučių ugdymo problemas, bet ir dalijosi gerąja patirtimi. Liūdniausia, kad kasmet vis daugiau vaikų ateina į pirmą klasę nekalbėdami lietuviškai, nors gyvena Lietuvoje. Lietuvių kalbos vadovėliai tokiems vaikams yra per sunkūs, klasės didelės, darbo tempas lėtas. Vaikai neskaito, neįdeda pastangų rezultatui pasiekti. Šiemet tautinių bendrijų mokyklas papildė gausus būrys įvairaus amžiaus užsieniečių. Tai dar vienas galvos skausmas lituanistui. Kaip per trumpą laiką atvykusį iš užsienio aštuntoką išmokyti ne tik skaityti, kalbėti, bet ir taisyklingai rašyti, kaip įveikti sunkumus?
Tėvų vardu kalbėjusi ponia Jevgenija Ševcova puikiai žino lituanistų problemas ir išsakė visų tėvų rūpestį – jie norėtų padėti savo vaikams, bet nežino kaip. Juk lietuvių kalba jiems nėra gimtoji , ar taps ji gimtąja jų vaikams?
Visos pranešėjos akcentavo kalbinės aplinkos svarbą vaikui, jo nusiteikimą ir pastangas, atsakomybę ugdant kalbinius įgūdžius, veiklų, orientuotų į rezultatą, įvairovę pamokoje, mokymo metodus, medžiagos pritaikymą skirtingų gebėjimų mokiniams, jos siejimą su gyvenimo realijomis. Būtina ugdyti mokinių kūrybingumą ir vaizduotę, leisti jiems atsiskleisti, improvizuoti, kurti. Metų mokytoja Andželika Aleksandravičiūtė teigė, kad vaikas prakalba , kai ištirpsta ,,sienos“, baimė kalbėti. Tam pasitarnauja netradicinė aplinka, Vilniaus miesto
erdvės, dalykų integracija.
Vilniaus Levo Karsavino mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Vida Ūdrienė, ne pirmus metus ugdanti mokinius užsieniečius, siūlė mažinti užduočių skaičių pamokoje. Geriau mažiau, bet tvirčiau, nes mokiniai nepriima informacijos gausos, ją tuojau pat pamiršta. Juzefo Ignacijaus Kraševskio gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Ieva Čereškaitė dosniai dalijosi savo parengta pamokų medžiaga, svetainėmis ir nuorodomis, bet tautinių bendrijų lituanistas kol kas su savo problemomis paliktas vienas. O jis ne Visagalis…
Konferencijos pranešėjų mintys įkvėpė veikti, bendradarbiauti su mokinių tėvais, kolegomis, ieškoti, nenuleisti rankų…
Dėkojame Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto dekanei Vaivai Juškienei, išgirdusiai mūsų problemas ir pažadėjusiai padėti.
