Mūsų pamoka Vinco Mykolaičio-Putino memorialiname bute-muziejuje
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Andželika nuvedė mus į Vinco Mykolaičio-Putino memorialinį butą-muziejų. Šiame bute kažkada gyveno pats Vincas Mykolaitis-Putinas, taip pat – Balys Sruoga su savo šeima, o aukštu žemiau gyveno Vincas Krėvė-Mickevičius. Atėjus į butą mus sutiko gidė ir nuvedė mus į kambarį, kuris kažkada buvo skirtas vaikams žaisti, ten per projektorių parodė ir papasakojo apie Vinco Mykolaičio-Putino vaikystę, kūrybą ir gyvenimo detales: koks buvo jo charakteris, ką jis mėgo valgyti ir t.t.
Sužinojome daug įdomių faktų apie rašytoją: buvo darbštus ir uždaras žmogus, kol galėjo, mėgo vaikščioti parkuose, grojo pianinu ar žaidė šachmatais. Be to, mane labai sudomino faktas, kad jis gyveno pagal griežtą darbotvarkę. Taip pat įdomu buvo tai, jog visi bute žinodavo, kada jis prabudo, kada jis išeina pasivaikščioti ir kada turi grįžti namo. Mane nustebino toks Vinco Mykolaičio-Putino punktualumas. Net jo šeimos nariai žinojo, kada Vincas Mykolaitis-Putinas užsidarydavo savo kabinete dirbti: rašyti ar versti naują knygą, todėl stengdavosi vaikščioti bute kuo tyliau, kad jam netrukdytų.
Gidė parodė mums kiekvieną kambarį, kiekvienas daiktas kambariuose turėjo savo paskirtį ir istoriją: nuo pianino jo svetainėje su jo mėgstamos muzikos vinilo plokštele iki jam podovanotų piešinių. Miegamajame mes pastebėjome, kad jo viena lovos pusė buvo truputį auktesnė negu kita, gidė mums paaiškino, kad tai buvo reikalinga dėl Vinco Mykolaičio-Putino nugaros skausmų. Tokie maži dalykai atvėrė duris mums į rašytojo buitį ir kasdienius išgyvenimus.
Taigi tokios pamokos padeda suvokti, kad autoriai tokie pat žmonės kaip ir mes, su savo interesais, gyvenantys kasdienį savo gyvenimą, susiduriantys su rutina, ir niekuo nesiskiriantys nuo mūsų ,o ne tokie, kokie vadovėliuose pristatomi mums – didingi ir visažiniai.
IV klasės mokinė Romualda Kudabaitė
Foto: IV klasės mokinys Danielius Bojarovičius
